Kambarinių gėlių dauginimas įvairiausiais būdais

Vegetatyvinis dauginimas. Šiuo būdu dauginamos tos kambarinės žydinčios gėlės, kurios mūsų kambarių sąlygomis neužaugina sėklų (azalija, hortenzija, anturis). Be to, kai kurios sėklomis dauginamos gėlės (pelargonija, fuksija) esti visiškai nebepanašios į motinines. Tuo tarpu vegetatyviniu būdu išaugintos šios gėlės nepraranda motininių augalų savybių, greičiau žydi ir užauga.

Dauginimas auginiais. Dauguma kambarinių žydinčių gėlių auginiais dauginamos anksti pavasarį (vasario, kovo, balandžio mėnesiais). Tačiau kai kurios iš jų (pelargonijos, azalijos) gali būti dauginamos kitu metų laiku (liepos—rugpjūčio mėnesiais).

Auginiai imami nuo sveikų motininių kerų, su gerai išsivysčiusiais 2-3 pumpurais. Apatinis pjūvis daromas bent kiek įstrižas ir arčiau prie paskutiniojo lapo, o viršutinis — kiek toliau nuo viršutinio lapo.

Auginiai sodinami į dėžutę, vazonėlį arba kambarinį inspektėlį, į kuriuos pripilama stambaus, švaraus smėlio arba viržinės bei durpinės žemės ir smėlio mišinio. Auginiai sodinami taip, kad smėlyje būtų tik apatinė akutė (esantis prie akutės lapas nupjaunamas), ir apspaudžiami taip stipriai, kad, patraukus už viršūnės, lengvai neišsitrauktų. Auginiai apipurkškiami iš pulverizatoriaus arba palaistomi mažu su tankiu sieteliu laistytuvėliu, pridengiami stiklu ar polietilenine plėvele ir sustatomi į šiltesnę (18-20), pavėsingą vietą. Chrizantemų, pelargonijų auginiams įšaknyti reikia mažiau šilumos (14-16°). Šilčiau laikomi šių gėlių auginiai supūva.

Dauguma kambarinių gėlių įsišaknija per 2-3 savaites. įsišakniję auginiai sodinami į mažus vazonėlius, kuriuose įberta gėlei tinkamų žemių mišinio.

Dauginimas kero dalijimu. Šiuo būdu dauginamos gėlės, kurios išleidžia kelis stiebus su atskiromis šaknimis (kalija, klivija). Šiuo būdu patogiausia dauginti gėles, kai jos persodinamos. Išimtas iš vazono keras dalijamas į kelias dalis taip, kad kiekvienas turėtų po 1-2 stiebus ir sveikų šaknų. Atidalyti kereliai sodinami į atitinkamą nedideliuose vazonėliuose žemių mišinį.

Dauginimas svogūnėliais —„vaikučiais“. Svogūninės kambarinės žydinčios gėlės yra visadžalės (eucharis, klivija) ir metančios lapus (amarilis, krinas). Visadžalės svogūninės gėlės dauginamos kero dalijimu peržydėjusios, o metančios lapus gėlės dauginamos šoniniais svogūnėliais —„vaikučiais“, kurie atskiriami pavasarį, jas persodinant.

Iš kero atidalyti svogūnai, bei „vaikučiai“ sodinami į atskirus vazonėlius, į reikiamos sudėties žemių mišinį.

Dauginimas šakniagumbiais. Šiuo būdu dauginama gloksinija ir gumbinė begonija. Šakniagumbiai pjaustomi taip, kad kiekvienoje atpjautoje dalyje būtų sveikų akučių. Pjūvių vietos apibarstomos medžio anglies milteliais ir truputį apdžiovinamos. Po to kiekviena atpjauta šakniagumbio dalis sodinama į mažus vazonėlius, į atitinkamą lengvesnės sudėties žemių mišinį. Šakniagumbius geriausia dalyti pavasarį, kai aiškiai matomos sudygusios akutės.

Dauginimas lapais. Lapais dauginamos santpaulijos, streptokarpai, gloksinijos. Lapas nuskinamas su visu lapkočiu ir sodinamas statmenai į smėlingą durpių žemę vazone arba dėžutėje. Indas su pasodintais lapais pridengiamas stiklu ir pastatomas šviesioje, šiltoje (20°) vietoje. Kasdien kelioms minutėms stiklas nuimamas — išvėdinama, o pradžiuvusi žemė drėkinama.

Po 30-40 dienų šalia lapų išauga daigeliai, kuriuos galima sodinti į vazonėlius.

Pastaruoju metu vis daugiau pradedama tinkuoti sausomis tinko plokštėmis

Komunalinėje ir individualinėje statyboje pastaruoju metu vis daugiau pradedama tinkuoti sausomis tinko plokštėmis. Lyginant su paprastu šlapiu tinku, sausas tinkas turi kai kurių pranašumų: plokštėmis galima tinkuoti greičiau ir nereikia ilgai laukti, kol išdžius. Be to, nėra ir tos terlionės, kuri paprastai būna, ruošiant skiedinius ir jais tinkuojant.

Sauso tinko plokščių gaminama daug rūšių. Svarbiausios iš jų yra:

1) gipso plokštės— iš abiejų pusių apklijuotos minkštu kartonu;

2) medžio-pluošto plokštės—presuotos iš susmulkintų medžio, celiuliozės ir popieriaus atliekų su klijais; pagal supresavimo standumą jos yra akytos (izoliacinės), puskietės ir kietos;

3) gipso-pluošto plokštės—turi apie 90% gipso. ir apie 10% popierinio pluošto; šios plokštės dažniausiai būna neapklijuotos popieriumi.

Po šių rūšių plokščių lieka daug statybinių šiukšlių, jas reikia kažkur išvežti, yra keli sprendimo būdai tai patiems vežti į šiukšlių aikšteles arba kviesti specialistus kurie pristatys patys šias atliekas.

Plokštės esti įvairaus dydžio: vidutiniškai nuo 8 iki 13 mm storio, nuo 120 iki 360 cm ilgio ir nuo 60 iki 195 cm pločio.

Individualinei statybai ir butų remontui labiausiai tinka gipso ir puskietės gipso-pluošto plokštės, 120 cm pločio ir 270-290 cm. ilgio.

Sauso tinko plokštes galima vartoti tik sausose patalpose. Voniose ar kitose drėgnose patalpose jos netinka.

Sauso tinko plokštės prie medinių sienų arba prie medinių karkasų prikalamos cinkuotomis vinimis; prie mūro sienų jos klijuojamos gipso mase tiesiog prie mūro arba pirma prikalami mediniai tašeliai (karkasai) ir tik po to, jos prikalamos vinimis. Paprastas vinis, kad jos nerūdytų, reikia pirma įmerkti į aliejinius raudės (suriko) ar kitus rūdis izoliuojančius dažus ir išėmus išdžiovinti.

Kurį būdą pasirinkti, priklauso nuo paties tinkuotojo. Klijuoti plokštes tiesiog prie mūro sienos yra greičiau ir pigiau. Tačiau neįgudusiam tinkuotojui patogiau yra daryti karkasą ir prie jo plokštes prikalti vinimis, nors šis būdas ir brangesnis. Tiesiog prie medinių lygių sienų arba pertvarų plokštes lengviausia tvirtinti.

Sauso tinko plokštėms priklijuoti masė daroma įvairiai.

Gipso masė yra pati paprasčiausia. Ji paruošiama taip: 200 g stalių klijų užmerkiami 1 litre vandens iš vakaro; išmirkę klijai kitą dieną pašildomi 1 kibire vandens — gaunamas 2 proc. klijų skiedinys. Su šiuo skiediniu (nebūtinai su visu iš karto) tirštai maišomas gipsas.

Gipso masė su klijais ir pjuvenomis paruošiama taip: 3— 4 dalys gipso sumaišomos su viena dalimi pjuvenų, paskui maišoma su 2,5% klijų skiediniu; jis gaunamas 250 g stalių klijų ištirpdžius 1 kibire vandens. Šia mase sauso tinko plokštes galima gerai priklijuoti ir sutaupyti daug gipso.

Gipso masę reikia naudoti tuojau pat paruošus. Masės reikia pasigaminti tiek, kiek jos galima sunaudoti per vieną—dvi valandas.

Prieš atliekant sauso tinko plokščių klijavimą verta paminėti, kad viską reikia kažkur perkraustyti – perkraustymo paslaugos vilniuje.

Kompozicijos keraminiuose dekoratyviniuose induose

Kompozicijos keraminiuose dekoratyviniuose induose gali stovėti ant staliuko netoli lango arba specialiuose metaliniuose stovuose ant grindų (tokius dekoratyvinius indus gamina dailės kombinatai).

Dažnai kaktusai sodinami į dubenėlius, kurie paprastai laikomi ne ant palangės, o ant staliuko. Tačiau kaktusai — šviesamėgiai augalai, todėl nesaulėtoje vietoje greitai sunyks. Jeigu dubenėlis su kaktusais bus pastatytas pietinėje parduotuvės vitrinos pusėje, kaktusai puikiai augs, žydės ir puoš visą patalpą.

Kadangi keraminiuose induose ir dubenėliuose nėra drenažo skylučių, pirmiausia ant jų dugno reikia sudėlioti keraminių šukių ir užberti ant jų perplauto stambiagrūdžio smėlio ar žvyro. Paskui pilti žemių tiek, kad iš vazono išimtas ir indą pasodintas augalas būtų tame pačiame lygyje, kaip ir augo vazone. Iš vazono gėlė atsargiai, nesuardžius žemių gumulo, perkeliama į indą. Tušti tarpai tarp augalų užpilami durpėmis: jos gerai saugo drėgmę. Paskiau pilama žemių tiek, kad laistymui liktų keli centimetrai iki indo viršaus.

Sodindami kaktusus ir kitus sukulentinius augalus į dubenėlius, nepamirškime, kad savo gimtinėje jie auga smėlyje tarp akmenų. Norėdami, kad kompozicija natūraliau atrodytų, pripylę reikiamą kieki žemių, tarp pasodintų augalų galime pridėlioti dekoratyvinių akmenų. Sausoje patalpoje augalus dažniau purškiame ir laistome.

Kompozicijos iš vazoninių gėlių gali puošti ne vien patalpą, bet ir kiekvienos sodybos kampelį. Lauke šias gėles galima sodinti į keraminius, betoninius ir medinius indus. Medinius reikia iš vidaus impregnuoti, kad nepūtų. Indai gali būti įvairiausių formų: apvalūs, keturkampiai, pailgi. Tai priklauso nuo jiems parinktos vietos. Gėlių induose, kurie laikomi lauke, turi būti pakankamo dydžio drenažinė skylė, kad nuo lietaus nesusikauptų per daug drėgmės.

Jeigu nėra galimybės sodinti gėlių dirvą (išasfaltuota ar išklota plytelėmis), dekoratyviniai indai su juose žydinčiais augalais pagyvins teritoriją: terasą, poilsio kampelį ir kt. Labai gražiai atrodo pelargonijos, ypač svyrančiosios, pasodintos indų pakraščiuose. Margalapės, gausiai ir ryškiai žydinčios pelargonijos puoš aplinką visą vasarą. O žiemai kartu su visu indu jas galima įnešti patalpą. Nustoję dekoratyvumo augalai pakeičiami kitais.

Kompozicija prie sienos daroma vienpusė: aukščiausi augalai sodinami antrame plane. Jei indas su gėlėmis bus matyti iš visų pusių, aukščiausi augalai sodinami viduryje. Prieš nešant lauką, kambarinius augalus reikia užgrūdinti. Kompozicijos ilgaamžiškumas priklausys nuo to, ar tinkamai parinkti konkrečiai vietai ir sąlygoms augalai.

Patalpos taip pat puošiamos epifitiniais augalais. Tai tropiniai ir subtropiniai augalai, augantys ant medžių ir uolų. Jie nekenkia medžiams, ant kurių auga, o maitinasi suirusiomis organinėmis medžiagomis, susikaupusiomis medžių drevėse ar uolų įdubimuose.

Gėlių siena Jūsų šventei

Sumažėjęs matomumas ir eismo saugumas

Sumažėjęs matomumas tamsiu paros metu automobilio vairuotojui kelia didelių sunkumų, kurie yra papildomos prielaidos eismo nelaimėms.

Matomumas nustatomas atstumu, kurį važiuodamas tam tikru greičiu vairuotojas pastebi ir atpažįsta kelią bei ant jo esančius daiktus. Eismo saugumą garantuojantis matomumo atstumas yra lygus stabdymo keliui ir keliui, kuri automobilis nuvažiuoja per tą laiką, kai yra aiškiai suvokiama pavojinga kelio atkarpa arba kliūtis.

Vairuotojo reakcijos į kliūtį, kuri atsirado kelyje esant blogam matomumui, laikas pailgėja vidutiniškai 0,6-0,7 s, nes reikia papildomo laiko kliūčiai pažinti.

Kai kelio apšviestumas 2 lx, vairuotojo reakcijos laikas bus mažesnis negu 1,0-1,5 s, o kai apšviestumas blogesnis, jis padidės iki 2-3 s.

Kai gatvės apšvietimas nepakankamas, eismo nelaimės įvyksta dėl šių priežasčių: pėstieji mano, kad artėjančio automobilio vairuotojas juos pamato daug anksčiau negu iš tikrųjų (daugumas pėsčiųjų dėvi tamsoje sunkiai pastebimus tamsių tonų drabužius); pėstieji yra su regėjimo trūkumais, kurie naktį dar labiau sustiprėja; turi reikšmės ir pėsčiųjų amžius (dažniau nukenčia pagyvenę žmonės).

Sugebėjimas matyti tamsoje senstant prarandamas daug greičiau negu regėjimo aštrumas.

Kai kelias apšviestas netolygiai, kai periodiškai kaitaliojasi jo šviesios ir tamsios atkarpos, tamsiose kelio atkarpose esančios kliūtys matomos daug blogiau, nes negalima arba sunku pamatyti jų detales. Taip atsitinka todėl, kad vairuotojo akis, automobiliui važiuojant šviesiomis ir tamsiomis atkarpomis, nespėja adaptuotis, o siluetinis regėjimas, kai blogas apšvietimas, yra nepakankamas. Be to, reikia žinoti, kad dažnai besikeičiantis kelio apšvietimo intensyvumas vargina regėjimą.

Jeigu automobilis važiuoja greitai, tai vairuotojui sunku suvokti apšviestas kelio atkarpas. Kuo didesnis greitis, tuo toliau nuo automobilio sutelkia savo dėmesį vairuotojas ir tuo daugiau reikia laiko tolimesnėms mažiau apšviestoms kelio atkarpoms suvokti. Be to, žibintų šviesa apriboja regėjimo plotį , ir kelia pavojų užvažiuoti ant skersai kelio judančios kliūties.

Automobilio greitį tamsiu paros metu reikia tiek sumažinti, kad automobilis būtų laiku — kol vairuotojas mato — sustabdytas.

Blogo matomumo sąlygomis vizualiniam suvokimui turi įtakos kelio statinių arba kelyje pasitaikančių kliūčių spalva. Geriau suvokiami balti, šviesiais tonais nudažyti daiktai. Jie atspindi iki 90 proc žibintų šviesos, o tamsiai nudažyti tik 5-7 proc.

Automobilių supirkimas Klaipėdoje ir kituose rajonuose.

Naktį kelyje orientuotis daug lengviau, kai kliūtys pažymimos šviesą atspindinčiomis juostelėmis, o automobilių kelių kraštų juostos — baltomis juostomis arba atšvaitais. Ypač svarbūs šie žymėjimai posūkiuose. Tuo pačiu tikslu ant transporto priemonių montuojami šviesą atspindintys ženklai, gabaritiniai ir signaliniai žibintai. Jeigu kelio ženklai tinkamai nudažyti, jie daug lengviau pastebimi.

Didelę reikšmę vairuotojo orientacijai kelyje tamsiu paros metu turi pėsčiųjų rūbų spalva. Tamsiai apsirengęs pėstysis atspindi tik 2% žibintų šviesos. Bandymais nustatyta, kad pėstysis, kurio rūbuose yra keletas šviesių detalių (ne mažiau kaip 15 cm2), tamsoje geriau matomas iš 5 kartus didesnio atstumo negu pėstysis be tų dalių.

Pastaruoju metu pradėtas gaminti šviesą atspindintis audinys, t. y. audinys, kuris atspindi automobilių žibintų šviesą. Iš šio audinio pagaminti raiščiai arba juo apsiūti drabužiai padeda vairuotojui pamatyti tamsoje ant kelio pėstįjį arba kelio darbininką už 100 m.

Galbūt sudomins straipsnis apie greičio rekordus

Važiavimo greičio ir pagreičio poveikis vairuotojui

Tyrimai parodė, kad vairuotojas sunkiai įsitraukia į darbą, ilgas įsidirbimo periodas. Tai ypač būdinga autobusų vairuotojams, kurie dirba rytinėje pamainoje, ir didelio įkrovumo automobilių vairuotojams. Be to, įsidirbimo periodas mažai tepriklauso nuo darbo dienos trukmės, bet tiesiogiai priklauso nuo, darbo dienų skaičiaus (išėjimo darbą skaičiaus). įsidirbimo periode vairuotojai gali neteisingai vertinti savo darbingumo lygį ir rizikingai manevruoti.

Vairuotojas taip pat turi žinoti, kad žmogaus darbingumas keičiasi priklausomai nuo paros laiko. Tai yra susiję su periodiniu organizmo fiziologinių funkcijų kitimu (biologinis ritmas). Naktį nuo 22 val. iki 6 val. ryto vairuotojo darbingumas labai sumažėja, Ypač, nepalankus darbo laikas yra nuo 23 val. iki 3 val. nakties. Būtent šiuo laikotarpiu įvyksta palyginti daug eismo nelaimių, nors eismo intensyvumas naktį labai sumažėja.

Jeigu, laikydamasis darbo ir poilsio režimo, žmogus miega dieną, o nakties sąlygos imituojamos, jo organizmas gali prisitaikyti prie naujo fiziologinių funkcijų ritmo; dėl to žmogus lengviau prisitaiko prie nakties darbo.

Darbo monotoniškumas yra „uždelsimo būklės“, artimos nuovargiui, priežastis. Dėl to vairuotojas kritinėje situacijoje gali nepastebėti svarbaus signalo arba pavėluotai į jį reaguoti.

Be nurodytų vairuotojo darbingumą lemiančių faktorių, neigiamos įtakos jo darbingumui ir jo darbo patikimumui gali turėti liguista būklė ir neblaivumas. Sekančiuose skyriuose bus nagrinėjami automobilio vairuotojo darbo ypatumai ir priemones jo sveikatai apsaugoti bei geram darbingumui palaikyti.

VAIRUOTOJO DARBO FIZIOLOGIJA

Vairuojant automobilį, žmogų veikia daug faktorių. Didžiausią poveiki jam daro didelis automobilio greitis, pagreitis, sumažėjęs matomumas tamsiu paros metu, iš priekio atvažiuojančių automobilių žibintų šviesų akinimas ir nuovargis po ilga bei įtempto darbo. Šie faktoriai gali staigiai sumažinti vairuotojo darbingumą ir sudaryti sąlygas eismo nelaimėms.

Važiavimo greičio ir pagreičio poveikis vairuotojui

Šiuolaikiniai automobiliai gali važiuoti dideliu greičiu. Jeigu didelis greitis atitinka eismo sąlygas, techninę automobilio ir vairuotojo kvalifikaciją, tai jis negali būti eismo nelaimės priežastis. Be to, reikia neparniršti, kad kuo didesnis automobilio greitis, tuo didesnis jo našumas. Dėl šios priežasties ir stengiamasi didinti automobilių greiti: didinama variklių galia, automobilių kėbulams suteikiama aptaki forma, statomi automobilių greitkeliai. JAV atliktų tyrimų duomenimis, daugiausia eismo nelaimių įvyksta tada, kai automobilio greitis nesiekta 70 km/h ir kai jis viršija 105 km/h, t. y. kai greitis nedidelis ir kai jis pernelyg didelis. Eismo saugumo požiūriu optimalus automobilių su galingais varikliais greitis yra nuo 70 iki 110 km/h. Viskas priklauso nuo to, ar atitinka greitis eismo sąlygas, ar ne.

Automobilių supirkimas Vilniuje ir aplinkiniuose rajonuose.

Jeigu automobilio greitis neatitinka eismo sąlygų, susidaro sąlygos eismo nelaimėms. Deja, ne visi vairuotojai žino, kad stabdymo kelias ilgėja tiesiog – proporcingai greičio kvadratui. Automobilis, važiuojantis 50 km/h greičiu, nuo stabdymo pradžios iki sustojimo nuvažiuos dar apie 15 m, o kai jis važiuoja 100 km/h greičiu, stabdymo kelias bus jau 60 m, t. y. greičiui padidėjus 2 kartus, stabdymo kelias padidėja 4 kartus.

Kelio atkarpose, kuriose greitis neribojamas, vairuotojas, pasirinkdamas greitį, turi įvertinti konkrečias eismo aplinkybes: kelio sąlygas, matomumą; Tačiau vairuotojai eismo aplinkybes gali vertinti skirtingai, priklausomai nuo patyrimo ir būdo bruožų. Šiuo atveju labai svarbu, ar vairuotojas žino savo psichofiziologines galimybes vairuojant dideliu greičiu važiuojantį automobilį. Vairuotojui įvertinant važiavimo greiti, didelės įtakos turi automobilio vibracija, veikiančio variklio garsas, vairuotojo akių nuotolis iki kelio paviršiaus. Taigi skirtinguose automobiliuose greitis gali būti įvairiai suvokiamas.

Info: Automobilis meta iššūkį lėktuvui!

Ką gi turi daryti vairuotojas, pradėjęs posūki per dideliu greičiu?

Nepakankamo pasukamumo automobilių paprastai greičiau pradeda slysti šonu priekiniai ratai, todėl vairuotojas turi žiūrėti, kad, per daug pasukęs priekinius ratus, neprarastų galimybės vairuoti mašiną ir kad šios neištiktų šoninis slydimas liestine išorinės posūkio pusės link.

Per didelis ar nepakankamas pasukamumas priklauso nuo konstruktyvinių faktorių ir nuo apkrovos pasiskirstymo automobilio ašims. Didelė užpakalinės ašies apkrova lemia per didelį pasukamumą, o padidėjusi priekinės ašies apkrova — nepakankamą pasukamumą. Todėl daugiausia tie automobiliai, kurių varikliai įtaisyti priekinėje dalyje ir priekiniai ratai. varantieji, yra nepakankamo pasukamumo, o tie, kurių varikliai užpakalinėje dalyje,— per didelio pasukamumo.

Žinoma, yra automobilių ir su normaliu pasukamumu, be ypatingos tendencijos posūkiui arba be polinkio slysti šonu priekine dalimi. Tačiau tokie automobiliai — išimtis, nes dideliu greičiu riedantiesiems pageidautinas neryškus per didelis pasukamumas.

Pažymėtina, kad sportininkai labiau mėgsta automobilius su per dideliu pasukamumu, o lenktynininkai — su nedideliu nepakankamu pasukamumu. Mat, per didelio pasukamumo automobilį yra lengviau suvaldyti posūkyje, kai jis viršija kritinį greitį. Automobilis su nepakankamu pasukamumu leidžia išvystyti šiek tiek didesnį saugų greitį, bet, viršijus tą ribą, tuojau pat prarandamas valdumas. Aukštos klasės vairuotojai gali sau leisti tokį greitį, nes jie visada sugeba neviršyti jo ribos. Mažiau įgudę sportininkai pasitenkina posūkiuose kiek mažesniu greičiu, užtai jie tikri, kad sugebės suvaldyti automobilį šoninio slydimo atveju.

Automobilių supirkimas Kaune išvados

Kokią gi išvadą galime padaryti iš viso, kas pasakyta? Posūkyje vairuotojas ne visada gali suvaldyti automobilį, remdamasis teoriniais apskaičiavimais, atitinkančiais vairo mechanizmo geometriją. Kartais, priklausomai nuo automobilio „elgesio“, jis privalo šiek tiek kitaip jį valdyti. Atliekamo didžiausiu leistinu greičiu posūkio tikslumas labai priklauso ne tiktai nuo teorinių žinių, bet ir nuo patyrimo bei pripratimo prie automobilio.

Ką gi turi daryti vairuotojas, pradėjęs posūki per dideliu greičiu?

Automobilio tiek su per dideliu, tiek su nepakankamu pasukamumu valdumas visiškai prarandamas tuo momentu, kai visi jo ratai netenka sukibimo su keliu, t. y. visiems ratams slystant šonu.

Vairuotojų tarpe yra paplitęs išsireiškimas „keturių ratų kontroliuojamas šoninis slydimas“. Šis išsireiškimas — klaidingas, nes keturių ratų šoninis slydimas negali būti kontroliuojamas. Ištikus tokiam slydimui, vairuotojas visiškai netenka galimybės valdyti automobilį. Daugiausia, ką jis gali, tai laukti, kol šoninis slydimas sumažės iki didžiausio nuvedimo kampo ribos, nes tada pajėgs suvaldyti automobilį.

Visada rekomenduojama vairuotojui turėti tam tikrą degalų ir alyvos atsargą

Alyvos ir degalų atsarga

Visada rekomenduojama vairuotojui turėti tam tikrą degalų ir alyvos atsargą. Ypač tai svarbu tolimose kelionėse, kai nežinai, kur jų gausi įsigyti. Automobiliui su mažalitražių varikliu pakanka 10 l degalų ir 1 alyvos atsargos nuvažiuoti 100 km. Tokiame atstume vairuotojas tikriausiai ras degalinę. Apdairesni vairuotojai vežiojasi 20 l degalų ir 2 l alyvos atsargą. Jie nepritrūksta nei degalų, nei alyvos dar didesnį atstumą.

Automobilių supirkimas Šiauliuose su dvitakčiais varikliais kai kurie vairuotojai patys ruošia degalų mišinį degalinėse, supildami atitinkamą alyvos kiekį į indą su benzinu. Ruošti tokį mišinį degalinėje labai nepatogu. Tada tenka visų pirma ilgai laukti, kol tirštos alyvos likučiai nutekės nuo indo sienelių, o, antra, ilgai ir rūpestingai maišyti alyvą su degalais.

Šias operacijas galima gerokai palengvinti. Tik reikia laisvu laiku tinkamai pasiruošti: alyvos kiekį, skirtą, pavyzdžiui, 10, 15 arba 20 litrų benzino, supilti į plastmasinį indą su padalijamais (kad ir indą nuo automobilio Polski FIAT-125P alyvos) ir įpilti nedaug benzino. Po to indą energingai papurtyti. Taip paruoštą skystą mišinį galima greitai ir lengvai sumaišyti su benzinu degalinėje. Netgi nereikia papildomo indo maišymui, užtenka paruoštą alyvą supilti į degalų baką ir įpilti švaraus benzino tiesiog iš degalų kolonėlės. Taip pat rekomenduojama naudoti „Miksol“ tipo alyvą, kuri savaime susimaišo su degalais.

Laikant degalus skardiniame, kanistre, žiūrėtina, kad, automobiliu važiuojant, jis nesitrintų į metalines bagažinės dalis, nes nuo to gali prakiurti. Be to, skardinis kanistras po kurio laiko prakiūra, veikiant korozijai, ir pradeda tekėti. Dėl to gali kilti gaisras. Kanistrui prakiurus, automobilio kabinoje atsiranda stiprus benzino kvapas. Tad patogiausi yra plastmasiniai kanistrai, kurių neveikia korozija. Tačiau juos būtina sandariai uždaryti ir padėti taip, kad, automobiliui važiuojant, jie nebūtų prakiurdyti.

Kanistrus su degalais ir bakelius su alyva geriausia laikyti bagažinėje. Bakelį su alyva galima laikyti nustatytoje vietoje po variklio gaubtu. Vežant kanistrą ir alyvos bakelį bagažinėje, reikia juos atitverti nuo kitų daiktų ir, nustatant bagažo svori, atsižvelgti į degalų ir alyvos atsargos svori.

 

Be degalų atsargos, vairuotojas dar privalo turėti uždedamą ant kanistro žiočių antgalį, padedanti supilti degalus į baką, nepraliejant jų ant automobilio kėbulo arba žemės. Tokie antgaliai būtini, nes jie padeda išvengti gaisro, kuris ‘gali kilti, užsidegus pralietiems degalams.

Liaudies šokiai ir šokių bateliai – neatsiejami dalykai

Liaudies šokiai tarybinės santvarkos dėka pasidarė taip populiarūs ir taip mėgiami, kad tik retoje įmonėje nėra šokiu ratelio.

1950 metų Respublikinėje Dainų šventėje, kuri buvo suruošta Tarybų Lietuvos dešimtmečio proga, šokėjų pasirodymas paliko didžiausi įspūdį. Respublikinėje Dainų šventėje dalyvaus dar daugiau šokėjų, kurie atliks žymiai gausesnę programą. Numatoma, kad galės dalyvauti 4000 šokėjų (2500, jaunuolių, 1000 vaikų ir 500 senesnio amžiaus šokėjų), kurie atliks iš viso 22 liaudies šokius.

Jau gana sena praktika rodo, kad, liaudies šokius atliekant masiškai, juos reikia mokytis pagal vieną kompoziciją. Tik tokiu atveju, kai rateliai yra standartinio dydžio ir šokėjai išmokę šokius pagal vieno kompoziciją, galima juos masiškai gražiai atlikti. Tam reikalui skiriamas šis šokių rinkinys, kuriuo vadovaudamiesi saviveiklos rateliai, norintieji dalyvauti rajoninėje ar Respublikinėje Dainų šventėje, galės pasiruošti.

Daugelio šokių brėžinys ir judesiai labai suprastinti, nes kai kurios smulkmenos, pastebimos tik arti, atliekant masiškai ir žiūrint iš toli, neturi tokios didelės reikšmės arba net visiškai nekrinta į akį. Be to, kai kurių šokių brėžinį teko suprastinti ar pakeisti dar ir dėl to, kad galima būtų sujungti po keletą ratelių į vieną didesnį arba pergrupuoti į mažesnius ratelius. Dėl tos priežasties tik kai kurie iš čia aprašytų šokių tinka atlikti scenoje. Daugelis iš jų bus įdomūs tik aikštėje, kada juos atliks daug šokėjų ir kai bus galima žiūrėti tolo.

Visi mišrūs šokiai, nežiūrint į tai, kad kai kurie iš jų paprastai reikalauja kitokio sąstato (pvz.: Kolūkio pirmininkas, Dobilėlis ir kt.), sukomponuoti aštuonioms poroms, merginų šokiai — aštuonioms merginoms, vyrų šokiai — aštuoniems vyrams, nes nustatytas tokio dydžio standartinis ratelis. Jei rateliai būtų pripuolamo dydžio (daugiau arba mažiau, kaip 8 porų), tai būtų labai nepatogu tokius įvairaus dydžio ratelius sujungti vieną didesni jungtinį ratelį, o kai kurių šokių visiškai nebūtų galima išmokti, nes nepakaktų šokėjų.

Į Respublikinę Dainų šventę atvažiuojantieji rateliai, be šių pagrindinių 8 porų, privalo turėti ne mažiau kaip vieną ir ne daugiau kaip dvi atsargines šokėjų poras. Geriausia, kad būtų trys atsarginiai šokėjai: vienas vyras ir dvi merginos. Vadinasi, į Respublikinę Dainų šventę šokių ratelis atvažiuoja iš 20-22 dalyvių: vadovas, akordeonistas, 8 pagrindinės poros ir 1-2 atsarginės poros. Vadovas gali dalyvauti pagrindiniame sąstate, gali būti atsarginiu šokėju arba gali visiškai nešokti. Akordeonistas būtinai reikalingas, nes kiekvienas jungtinis ratelis be bendrų repeticijų, kuriose dalyvaus visi šokėjai, turės dar ir atskiras, kad galėtų geriau įsisavinti padarytus pakeitimus, kurie bus neišvengiami, sujungiant kelis ratelius drauge, ir kad galėtų geriau apsiprasti su vieta šokio aikštėje,

Atsarginiai šokėjai reikalingi susirgimų atveju. Kadangi atsarginiams šokėjams beveik kiekvieną kartą teks šokti vis kitoje vietoje, todėl atsarginius šokėjus reikia parinkti ne iš pačių silpniausių šokėjų, o, priešingai,— palikti beveik pačius stipriausius ir, svarbiausia, geriausią orientaciją turinčius šokėjus, nes jie, atsiradę naujoje vietoje, ne taip greitai pasimes. Pirmoje koncerto dalyje turi būti vieni atsarginiai, o antroje dalyje — kiti.

Rateliai gali būti ir dvigubai didesni: vadovas, akordeonistas, 16 pagrindinių porų ir 2-3 atsarginės poros. Toks dvigubas ratelis turi mokėti jungtinio ratelio programą.

Kiekvienas dalyvis (vadovas, pagrindinis sąstatas ir atsarginiai) turi turėti po pilną tautinių drabužių komplektą, nes visiems būtinai teks dalyvauti šokin koncerto pradžioje ir pabaigoje. Tautiniai drabužiai turi būti kuo gražiausi, spalvingiausi ir tvarkingiausi.

Kadangi persirengimui reikėtų labai daug laiko, tai rusų, ukrainiečių ir baltarusių šokiai bus atliekami lietuviškais tautiniais drabužiais. Todėl Respublikinėje Dainų šventėje pakanka turėti tik lietuviškus tautinius drabužius. Rajoninėse šventėse vaikai savo programą (Aguonėlė, Tuljak, Laužas, Kalvelis) gali atlikti apsirengę pionieriškais drabužiais. Taip bus dar geriau, nes labiau išsiskirs iš suaugusių. Šiaip koncertuose visus šiuos šokius būtinai reikia atlikti tų tautų, kurioms priklauso šokis, tautiniais drabužiais.

Taip pat kiekvienas ratelis privalo turėti visas šokiams reikalingas pagalbines priemones: 8 skrybėles Kepurinei ir 8 vainikėlius ukrainiečių šokiui Vesnianka.

Pageidaujama, kad visi ratelio dalyviai būtų maždaug vienodo ūgio. Jei dauguma yra aukšti, tai kad šalia jų nebūtų keleto labai mažų, ir atvirkščiai. Geriausia, kad visi būtų vidutinio ūgio, tada kiekvienas ratelis, o tuo pačiu ir visas didžiulis jungtinis kolektyvas bus darnesnis.

Dainų, šokių ar kitose šventėse šokių bateliai yra neatsiejamas dalykas šokėjui.

Brangiai superkamų automobilių Vilniuje mąstymo klaidos

Mąstymas yra aukščiausias pažinimo procesas. Jis padeda žmogui savo sąmonėje atspindėti ne tik suvokiamų daiktų išorines ypatybes, bet ir jų esmę, svarbiausius jų tarpusavio ryšius, kurių negalima suvokti pojūčiais. Mąstymas— tai apibendrintas tikrovės atspindys.

Gyvenime dažni tokie uždaviniai, kurių negalima išspręsti, remiantis tik pojūčiais ir suvokimu. Daugelis klausimų sprendžiami darant išvadas, panaudojant turimas žinias. Inžinierius kuria mašinos konstrukciją, remdamasis mechanikos dėsniais. Vairuotojas randa variklio gedimus, žinodamas, kaip šis turi dirbti. Aktyvaus mąstymo procesas susijęs su , būtinybe spręsti kokį nors uždavinį.

Daugeliu atvejų uždavinio sprendimas baigiasi tam tikru judėjimo veiksmu. Pavyzdžiui, įvairiose kelyje susidarančiose situacijose vairuotojo sprendimas baigiasi droselio pedalo paspaudimu, vairo pasukimu ir kt. Šiuo atveju sprendimo teisingumas priklauso nuo patyrimo, vairuotojo sugebėjimo tiksliai įvertinti kelio sąlygas ir greitai išanalizuoti reikalingus duomenis, kad būtų patvirtinta arba atmesta hipotezė, t. y. kad būtų atsakyta į klausima: stabdyti ar nestabdyti, lenkti ar nelenkti ir t. t.

Pastoviai gaunama ir apdorojama informacija padeda vairuotojui ne tik įvertinti kelio sąlygas bei atitinkamai spręsti, kaip valdyti automobilį, bet ir, turint pakankamą vairavimo patyrimą, numatyti, kaip keisis kelio sąlygos, ir pagal tai numatyti būsimų jo paties veiksmų rezultatus. Toks įvykių eigos numatymas vadinamas prognozavimu. Vairuotojo sugebėjimas prognozuoti sudėtingomis kelio sąlygomis liudija apie didelį jo meistriškumą.

Mąstymas tam tikroje situacijoje, kai reikia greitai rasti teisingą sprendimą, vadinamas operatyviniu mąstymu.

Mąstymo procesai gali būti labai greiti. Tačiau kartais jie sulėtėja (pavyzdžiui, pavargus) ir dėl to vairuotojas, neturėdamas pakankamai laiko, nespėja nuspręsti teisingai. Mąstymas gali būti nekritiškas (kai spėjimai netikrinami); tada vietoj naudingo greito mąstymo žmogus mąsto skubotai ir dėl to daro neteisingus sprendimus. Kuo daugiau žmogus turi žinių, tuo produktyvesnis mąstymo procesas.

Atmintis yra anksčiau įgyto patyrimo įtvirtinimo, išsaugojimo ir atgaminimo psichinis procesas.

Atmintis turi didžiulę reikšmę visose žmogaus veiklos srityse. Jeigu žmogus neturėtų atminties, tai mokymo procesas būtų neįmanomas, nes atmintis yra žmogaus žinojimo ir įgūdžių formavimo pagrindas. Vairuotojo profesija reikalauja, kad vairuotojas gerai žinotų eismo taisykles, įgytų tvirtus judesių įgūdžius, atsimintų automobilio maršrutus ir t. t.

Vertinant vairuotojo sugebėjimus, reikia atsižvelgti į atminties savybes: atminties apimti (ji nustatoma objektų kiekiu, kuris įsimenamas tuojau pat po jų suvokimo), įsiminimo greitį ir tikslumą, žinių išlaikymo atmintyje laiką ir atminties pasirengimą.

Ypač didelę reikšmę vairuotojui turi atminties pasirengimas. Šią savybę nusako žinių, kurios reikalingos konkrečiu atveju, atgaminimo lengvumas, t. y. žmogaus sugebėjimas greitai gauti reikalingą duomenų iš savo žinių atsargos tais atvejais, kai to reikalauja aplinkybės. Kartais vairuotojui reikia panaudoti savo žinias ir sudėtingus įgūdžius tokiomis sąlygomis, kai laiko neužtenka. Tokiose situacijose savalaikiai ir teisingi vairuotojo veiksmai labai priklauso nuo jo atminties pasirengimo, kurį lemia nuovokumas ir išradingumas.

Atminties produktyvumas nepastovus, jis gali keistis ,dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, tyrimais nustatyta, kad po 6 darbo valandų vairuotojo atmintis labai susilpnėja.

Atminti stiprina sistemingos įsiminimo pratybos. Yra žinoma, kad vairuotojai turi gerą regimąja atmintį.

Atmintis gali būti ilgalaikė ir trumpalaikė (operatyvinė); jos abi vairuotojui’ vienodai reikalingos.- ilgalaikė atmintis yra tokia, kai ilgam laikui įsimenamos techninės, mokslinės ir kitokios Žinios, kurios yra susijusios su profesija arba reikalingos buityje.

Trumpalaikė, arba operatyvinė, atmintis vairuotojui reikalinga didelės apimties ir pastoviai besikeičiančiai einamajai informacijai įsiminti, per trumpą laiką (20-100 s) jai atgaminti, pavyzdžiui, nuolat įvertinti besikeičiančias kelio sąlygas važiuojant automobiliu. Apvažiuodamas kliūtį ant kelio, vairuotojas kuri laiką jos nemato, tačiau išlaikyti regimąjį vaizdą jam padeda regimoji atmintis. Tam tikrą laiką išlaikydamas atmintyje kelio prieš automobilį vaizdą, vairuotojas gali perkelti savo žvilgsni kitą kelio atkarpą, pavyzdžiui, žvilgtelėti į užpakalinio vaizdo veidrodi arba toliau į priekį.

Anksčiau suvoktų daiktų arba reiškinių vaizdai vadinami vaizdiniais. Vaizdiniai skirstomi pagal tai, kokie jutimo organai dalyvavo suvokiant objektą: regos, klausos, raumenų-judinamieji ir kt. Vaizdinių ryškumas ir pilnumas padeda vairuotojui įvertinti kelio sąlygas, galimus jų pasikeitimus ir padeda teisingai apie juos spręsti.

Šaltinis – Automobilių supirkimas Vilnius